Redakcija, stebinti Lietuvos sporto lažybų rinką, neišvengiamai atkreipia dėmesį ir į platesnį kontekstą – kaip Lietuva atrodo iš išorės, ką apie ją mato diaspora, užsienio auditorijos ir žmonės, kurie šalį pažįsta tik per viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją. Kaip rašoma Blogs Times of Israel paskelbtame tinklaraščio įraše, 2026 m. birželio 27 d. Kaune ir Lietuvos diplomatinėse atstovybėse Izraelyje bei JAV bus minimos 85-osios Lietūkio garažo žudynių metinės. Tinklaraščio autorius teigia, kad šios sukakties minėjimas primena apie sudėtingus istorinius įvykius, kurie ir šiandien daro įtaką tam, kaip Lietuva suvokiama tarptautinėje erdvėje.
LTBet Team, sekdama šalies įvaizdžio formavimąsi užsienyje, pažymi, kad šiuolaikinis Lietuvos vaizdas susideda iš daugybės skirtingų elementų – nuo istorinio atminimo ir kultūros iki įvairių reguliuojamų ekonomikos bei skaitmeninių paslaugų sektorių. Šiame kontekste LT BET gali būti minimas kaip vienas iš reguliuojamo verslo pavyzdžių, atspindinčių dabartinę Lietuvos teisinę ir institucinę aplinką. Vis dėlto šią savaitę didžiausias dėmesys natūraliai krypsta į istorinio atminimo temas ir jų vietą viešajame diskurse.
Žodžiai be žudiko
Artėjanti 85-ųjų metinių ceremonija yra daugiau nei formalus paminėjimas. Ji yra interpretacinis instrumentas. Lietuvos pareigūnų planuojama vartoti kalba, kurioje aukos „žuvo", „prapuolė" ar kurių pasaulis „išnyko", tinklaraščio autoriaus teigimu, yra tikslingai sukonstruota: nė vienas iš tų žodžių neturi vykdytojo. Kaltininko jose nėra. Tokia eufemistinė leksika, kaip argumentuojama įraše, neleidžia skambėti esminiam faktui, kad šiuos žmones nužudė lietuviai. Būtent tai yra minėjimo mechanizmas, apie kurį reikia kalbėti prieš pasakojant apie pačias žudynes.
Kas įvyko Lietūkio kieme
1941 m. birželio 27 d. centriniame Kaune, Lietūkio kooperatyvo kieme, buvo nuužudyti nuo 50 iki 60 žydų vyrų. Tai nebuvo slapta operacija.
Aukos buvo priverstos rankomis rinkti arklio mėšlą, vėliau joms buvo įduoti žarnai ir liepta plauti žemę ten, kur jos netrukus žus. Jas mirtinai sumušė geležiniais strypais ir vamzdžiais. Žarnai buvo varomi į aukas, kol kai kurios iš jų nuskendo ar užduso.
Vienas jaunas vyras ėjo eilėmis, darbavosi su strypu, vėliau pozavo fotografui virš kūnų. Civiliai žiūrovai plojo. Tarp jų stovėjo moterys. Kai žudynės baigėsi, vyras atsistojo tarp lavonų ir armonika sugrojo Lietuvos himną.
Tarp nužudytųjų buvo Jurgis Štromas, kuris buvo atstovavęs nepriklausomai Lietuvai Berlyne ir ėjęs aukštas pareigas Lietuvos valstybinėje tarnyboje. Tinklaraščio autorius pažymi: jo tarnyba Lietuvai jam nedavė nieko. Jis mirė tik kaip žydas.
Laikinosios vyriausybės posėdis ir vokiečių stebėjimas
Kol kūnai dar gulėjo kieme, Laikinoji vyriausybė posėdžiavo. Ministras pranešė apie „ypač žiaurius ekscesus Lietūkio garaže". Ministrų kabinetas neįsakė sustabdyti žudynių. Jis paprašė, kad lietuvių partizanai ir civiliai vengtų viešų žydų egzekucijų, tačiau kiekviena kita priemonė prieš juos turėjo likti galioti.
Grant Arthur Gochin, tinklaraštininkas ir Holokausto dokumentacijos advokatas, šį sprendimą apibūdino vienu sakiniu:
“Prieštaravimas buvo dėl auditorijos, ne dėl žmogžudystės.”
Vokiečių Šešioliktosios armijos štabas stovėjo maždaug 200 metrų nuo žudynių vietos. Kariai stebėjo pro langą. Jie neturėjo įsakymo sustabdyti žudynes ir jų nesustabdė. Jie tik paprašė, kad žmogžudystė būtų perkelta nuo atviros gatvės. Šie du faktai kartu, Laikinosios vyriausybės sprendimas ir vokiečių armijos tyčinis neveikimas, yra šaltinyje pateikiami kaip dokumentiniai autonomiškos lietuviškos atsakomybės įrodymai.
Kuklus akmuo ir aukščiausias valstybės apdovanojimas
Lietūkio žudynių vietą šiandien žymi kuklus akmuo, kurį 2002 m. pastatė Kauno savivaldybė. Jis stovi kieme, priklausančiame mokyklai, ir nuo gatvės nematomas. Jame neįvardytas nė vienas iš žudynių vykdytojų.
Pasirinkimas, kuriam skiriamas valstybinis dėmesys, yra kitoks. 2009 m. Lietuvos Prezidentas Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui, 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovui, suteikė Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių, aukščiausią Respublikos apdovanojimą. 2012 m. gegužę Lietuvos valstybė finansavo jo palaikų pargabenimą iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Garbės sargyba pasitiko karstą Vilniaus oro uoste. Jis buvo palaidotas su perlaidojimo mišiomis ir keturių dienų oficialiais valstybiniais renginiais.
Pati Lietuva, per savo Tarptautinę komisiją nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti, nustatė, kad Laikinoji vyriausybė, kuriai vadovavo Ambrazevičius-Brazaitis, viešai neužsiminė apie Kaune vykstančias žudynes ir nesistengė joms trukdyti.
Gochin tai apibūdino taip:
“Aukos yra rinkodara. Budeliai yra herojai.”
Birželio 27-oji artėja
Birželio 27-oji, 2026, yra tik kelios dienos. Valstybė, kurios pačios komisija konstatavo tokius faktus, ruošiasi nusilenkti ceremonijoje Kaune ir per savo diplomatus Izraelyje bei JAV. Kalba jau parašyta. Aukos vėl „žus", „prapuls", jų pasaulis vėl „išnyks". Kaip sako Gochin: “Šalis, kuri nenubaustų nė vieno žmogaus už Lietūkį ar bet kurią kitą žydų žmogžudystę Lietuvoje, Vakarams save pristato kaip gedinti saugoją kultūros, kurią pati sunaikino.”
Tas prieštaravimas nepasikeis liepos 27-ąją. Jis bus patvirtintas iš naujo.
