Vilniaus „Arėjo“ sporto klubo simbolis Albertas Kašėta prieš porą savaičių vykusiame Europos graplingo čempionate veteranų grupėje iškovojo sidabro medalį. Pastarasis papildė legendos didžiulę kolekciją, kuri pradėta kaupti prieš 40 metų.
Per tą laiką A.Kašėta išbandė įvairias kovinio sporto rūšis, tačiau savo gyvenimą susiejo su imtynėmis. Dabar jis ir treneris, ir vadovas, ir kovotojas, kuris šį savaitgalį Lietuvos čempionate varžysis suaugusiųjų grupėje.
„Kai toks gyvenimo būdas, jėgų rasti nėra sunku. Vaikystėje ar jaunystėje svarbiausios buvo pergalės, o dabar į kovas žiūriu labiau filosofiškai. Į pralaimėjimus, iš esmės, reaguoju tik tada, kai tai įvyksta dėl teisėjų klaidos. Kitais atvejais, iš klaidų paprasčiausiai mokaisi“, - pokalbį pradėjo 52 – ejų metų legenda.
Sakykite, kaip reaguojate, kuomet pamatote tvarkaraštį, kuriame pažymėta, kad teks kovoti prieš 15 metų jaunesnį varžovą?
Reakcija pasireiškia tik renkantis strategiją. Jaunesnis – reiškia ištvermingesnis, kažkiek greitesnis. Tačiau tik tiek. Pagrindinė žvalgyba vyksta prasidėjus kovai. Tada pamatai, kiek varžovas vertas ir ar labai sudėtinga jį nugalėti.
Kas jums kovoje yra sunkiausia?
Net jauniems sportininkams būna traumelės, tai sulaukus mano amžiaus, jų įprastai būna dar daugiau. Kartais kažkiek apsunkina situaciją senos traumos ir panašiai. Tačiau tai smulkmenos.
Jūs pats pastebite, kad esate lėtesnis nei, tarkime, prieš 10 metų?
Fiziologiškai turėtų būti, kad nors šimtosiomis sekundės dalimis mano veiksmai tapo lėtesni, bet aš pats to nejaučiu. Aš nuolat sportuoju, tad tikrai nejaučiu, jog būčiau už varžovą žymiai lėtesnis.
Kas jums sunkiau: pačiam kovoti ar stebėti kovojantį auklėtinį?
Pavargstu labiau, kai kovoja auklėtinis. Tuomet atrodo, kad išeičiau ant tatamio ir viskas būtų daug paprasčiau.
Ar buvo jūsų karjeroje momentų, kai atrodė, jog gana?
Visko buvo. Kadangi aš sportuoju įvairias imtynių rūšis: dziudo, sambo, graplingą, džiudžitsu, visada iškeliu skirtingus tikslus. Pavyzdžiui, sambo srityje dusyk esu laimėjęs pasaulio meistrų čempionatą.
Pamenu, prieš antrąjį titulą galvojau, kad dar sykį laimėsiu, užtvirtinsiu ir baigsiu. Tačiau laimėjau ir pradėjau galvoti, kad kaip aš čia sustosiu – reikia laimėti trečią kartą ir tada jau tikrai užteks.
Aš pats suprantu, kad tai yra saviapgaulė. Pavyzdžiui, dabar ruošiuosi Lietuvos graplingo čempionatui. (aut. past. interviu darytas prieš Lietuvos čempionatą) Dalyvausiu net ne veteranų, o suagusiųjų grupėje. Dabar galvoju, kad paskutinį kartą, bet pas mane paskutinių kartų buvę nemažiau nei pas SEL (šypsosi). Ir taip, metai iš metų – norisi dar ir dar.
