Visos reklamos paslaugos, interneto svetainių kūrimas, SEO optimizavimas: info@visainfo.lt

Žvėrių gausos reguliavimas

Žvėrių gausos reguliavimas Žvėrių gausos reguliavimas

Žvėrių gausos reguliavimas. Viena iš pagrindinių medžiotojų pareigų yra medžiojamųjų žvėrių gausos reguliavimas. Žodį „reguliavimas“ reikia suprasti, kad pagal reikalą atskirų rūšių medžiojamųjų žvėrių skaičius yra didinamas arba mažinamas, nors prieš medžioklę nusistatę gamtos globotojai tą žodį dažniausiai supranta, kaip žvėrių šaudymą. Medžiojamųjų gyvūnų (atskirais atvejais ir nemedžiojamųjų) gausą reguliuoti būtina, siekiant pusiausvyros tarp atskirų gyvūnų rūšių populiacijų bei optimalių sąlygų miškų ir žemės ūkių vystymui.

Norint, kad išliktų stabilios vištinių paukščių, zuikių ir kitų smulkiųjų gyvūnų populiacijos, būtina mažinti plėšriųjų žvėrių (lapių, mangutų, kiaunių, kanadinių audinių), varninių paukščių bei šernų gausą. O siekiant su kuo mažesnėmis išlaidomis apsaugai sėkmingai vystyti miškų ir žemės ūkius, reikia tam tikrame lygyje laikyti visų kanopinių žvėrių populiacijų gausą.

Sovietmečiu medžioklės procesą tvarkė Gamtos apsaugos komitetas. Ši įstaiga miškų ir laukų medžioklės plotus skirstė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos rajoniniams skyriams, o pastarieji plotus išnuomodavo medžiotojų būreliams.

Gamtos apsaugos komitetas medžiojamųjų gyvūnų reguliavimą vykdė tik viena – jų gausinimo kryptimi. Pagal tam tikrus leidimus – licencijas buvo medžiojami ne tik kanopiniai žvėrys (briedžiai, elniai, danieliai, stirnos ir šernai), bet ir smulkieji žvėreliai: kiaunės, bebrai, kanadinės audinės. Kitiems smulkiesiems medžiojamiesiems gyvūnams, kuriems nebuvo taikoma lincencijuojama medžioklė, be medžioklės sezono trukmės nustatymo dar buvo taikomi įvairūs medžioklės apribojimai: nustatomos konkrečios savaitės dienos, kada galima medžioti vienus ar kitus gyvūnus; nurodomas medžioklės  dienų skaičius sezone; nustatomos gyvūnų sumedžiojimo dienos normos ir panašiai. Dėl tokios tvarkos labai pagausėjo kiaunių, kanadinių audinių, bebrų ir kanopinių žvėrių. Tačiau, nežiūrint tokio medžioklės reguliavimo, mažėjo vištinių paukščių, zuikių, tilvikinių paukščių, vandens vištelių populiacijų gausa, nors tam įtakos turėjo ir kitos priežastys: ne tik plėšriųjų žvėrelių ir šernų pagausėjimas, bet ir melioracija, intensyvus žemės ūkio chemizavimas ir modernizavimas.

Smarkiai padidėjusi elninių žvėrių populiacijų gausa apsunkino miškų atkūrimo darbus, o žemės ūkio pasėlius niokojo dar ir šernai. Tačiau sovietmečiu beveik visi miškai buvo valstybiniai, žemės ūkio paskirties žemės ir maža dalis miškų - kolchoziniai, o visų lygių partiniai ir ūkiniai vadovai – aršūs medžiotojai,todėl prioritetas buvo teikiamas kanopinių žvėrių gausinimui. Artėjant prie „perestroikos,“ susidariusia padėtimi ypač  nepatenkinti buvo miškininkai, nes gausios elninių žvėrių kaimenės beprasmiškais vertė miškų atkūrimo vertingomis medžių rūšimis darbą. Tuo laikotarpiu žvėrių sužalotų ir vėliau grybų supūdytų medžių dar ir dabar galima aptikti miškuose. Miškams buvo daroma milijonais rublių skaičiuojama žala, o kolektyviniam žemės ūkiui žvėrių daromos žalos apimčių niekas neskaičiavo. O į miškininkų nusiskundimus dėl elninių žvėrių daromos žalos miškams nereagavo nei Gamtos apsaugos komitetas, nei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Tačiau „perestroikos“ įkarštyje šis pūlinys sprogo. 1989 m. gegužės 17 d. Vytauto Sakalausko vadovaujama Ministrų taryba buvo priversta priimti nutarimą „Dėl didelių trūkumų tvarkant medžioklės ūkį“, kuriame pripažino susidariusią padėtį nenormalia ir valstybinį medžioklės ūkio valdymą perdavė tuometinei Miškų ūkio ministerijai, kur buvo įkurtas Medžioklės skyrius. Miškininkai pradėjo mažinti kanopinių žvėrių populiacijų gausą. Miškų urėdijos įgijo teisę valstybinius miškus išnuomoti medžiotojų būreliams. Sutartyse dėl plotų nuomos buvo nurodoma, kiek kanopinių žvėrių medžiotojų būrelio medžioklės plotuose leidžiama laikyti. Leistinas kanopinių žvėrių tankumo normos Lietuvos miškuose sudarė Lietuvos miškų instituto  mokslininkai (prof. Vytautas Padaiga). Pagal jas derlingiausiuose miškuose tūkstantyje ha galėjo gyventi arba 4 briedžiai, arba 15 elnių, arba 55 stirnos ir 18 šernų. Nederlingiausiuose grynuose pušynuose atitinkamai: 1 briedis, 6 elniai, 15 stirnų ir 5 šernai. Buvo nustatyta, kad pagal daromą žalą miškams ir natūralių pašarų sunaudojimą 1 briedis atitinka 3 elniams, o vienas elnias – 4 stirnoms. Miškininkai kontroliavo žvėrių apskaitas, nustatinėjo jų sumedžiojimo limitus. Tačiau greitai sovietinių laikų didžiųjų nomenklatūrinių medžiotojų, stojusių ir prie laisvos Lietuvos Valstybės  valdymo pultų, buvo apkaltinti elninių žvėrių, ypač briedžių, iššaudymu ir 1994 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimu pagrindiniai Valstybinio medžioklės reguliavimo klausimai vėl buvo sugrąžinti į aplinkosaugos struktūras, o 1996 m. buvo panaikinta ir pati Miškų ūkio ministerija.  1998 m. ir  miškų ūkio tvarkymas atiteko Aplinkos ministerijai. Medžioklės ir miškų tvarkymas atsidūrė vienose rankose ir, atrodė, visi kanopinių žvėrių ir miško santykiai turėjo išsispręsti optimaliai.

Taigi, miškininkai medžioklės reikalus tvarkė per patį revoliucinio proceso įkarštį, o tokiais laikotarpiais visada nukenčia žvėrys, ypač stambieji. Miškininkai padidino elninių žvėrių sumedžiojimo limitus, tačiau be to dar  išplito brakonieriavimas. Lietuvos medžiotojai masiškai pradėjo įsigyti graižtvinius šautuvus, kuriuos magėjo išbandyti, netgi ir pažeidžiant medžioklės taisykles. Labai daug lygiavamzdžių šautuvų įsigijo gyventojai namų apsaugai, dalies kurių vamzdžiai taip pat buvo nukreipiami į žvėris. Tačiau reikia pažymėti, kad pagal mokslininkų nustatytas normas, Lietuvos miškuose elninių žvėrių niekada nebuvo mažiau nei leistina. Šiek tiek ženkliau sumažėjo briedžių, tačiau pakankamai buvo stirnų ir elnių.

Medžioklės reikalų tvarkymą perėmus Aplinkos ministerijai, vėl buvo tęsiamas sovietmečio Gamtos apsaugos komiteto kanopinių žvėrių reguliavimas viena – gausinimo kryptimi. Nors 1995 m. gegužės 15 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 86 buvo patvirtintos „Leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos Lietuvos Respublikos miškuose“(Normos), praktikoje jomis nebuvo vadovautasi. Supratę, kad aplinkosaugininkai skatina kanopinių žvėrių populiacijų gausos beribį didinimą, juridinį statusą įgavę medžiotojų klubai savo medžioklės plotuose priveisė begalę šernų. Šernai pasirinkti ne vien dėl to, kad lietuvaičiai labai mėgsta kiaulieną, bet ir dėl to, kad jų medžioklei buvo atsisakyta licencijų. Juo daugiau medžioklės plotuose turėsi šernų, tuo daugiau be jokio reguliavimo (išskyrus medžioklės terminų nustatymą, nors šernų medžioklės sezonas nutrūksta tik 2 mėn. metuose) galėsi jų sumedžioti. Gausėjo ir elninių žvėrių kaimenės. Galop 2005m. kovo21d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-162 "Dėl medžioklėtvarkos projektų rengimo, aptarimo ir derinimo tvarkos aprašo patvirtinimo" buvo panaikintas ir Normų galiojimas. Neribotam kanopinių žvėrių populiacijų gausinimui buvo uždegta žalia šviesa. O į medžioklėtvarkos projektuose rekomenduotas kanopinių žvėrių tankio normas, kurios, beje, nustatytos ženkliai didesnės nei buvo ankstesnėse Normose, praktiškai niekas dėmesio nekreipia.

Žvėrių populiacijos gausos reguliavime svarbiausią vaidmenį užima apskaita medžioklės plotų vienetuose, kurią privalo kasmet vykdyti medžiotojų klubai ir būreliai. Sovietmečiu ir nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje medžioklę tvarkant  miškininkams žvėrių apskaitoms buvo kreipiamas ypač didelis dėmesys. Skaičiuota buvo visi medžiojamieji  gyvūnai, pradedant šešku ar kurapka ir baigiant briedžiu (stumbrus skaičiavo atskirai). Atskiroms gyvūnų rūšims buvo nustatomos vieningos visai Lietuvai apskaitų datos. Visus žvėris ir žvėrelius skaičiuodavome vasario trečiąjį savaitgalį. Medžioklę tvarkant miškininkams, urėdijose buvo padaromos žvėrių apskaitų suvestinės ir medžiotojų kolektyvams nustatomi kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitai. Kanopinių žvėrių sumedžiojimas buvo kontroliuojamas, stengiantis, kad medžioklės plotų vienetų miškuose kanopinių žvėrių tankis ženkliai neviršytų leistinos normos, kad būtų išlaikoma pusiausvyra tarp kanopinių žvėrių ir miško.

Medžioklės procesą reguliuoti perėmus Aplinkos ministerijai, atsisakyta daugumos smulkiosios medžiojamosios faunos atstovų apskaitų. Prašyme dėl medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo (toliau Prašymas) nurodoma, kad medžioklės plotų naudotojai privalo suskaičiuoti tik briedžius, tauriuosius elnius, stirnas, danielius, šernus, stumbrus, barsukus, vilkus, bebrus, lūšis ir kurtinius. Vieninga visai Lietuvai apskaitų data nenustatyta. Prašyme tiktai nurodyta: „preliminarus žvėrių skaičius šiuo metu“. Kadangi šį Prašymą rajonų (savivaldybių) Medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijoms (toliau Komisija) medžioklės plotų valdytojai privalo pateikti iki balandžio 5 d., žvėrys paprastai, kaip ir ankščiau, skaičiuojami visų kanopinių žvėrių medžioklėms baigiantis – vasario gale ar kovo mėn. Tik vilkams ir lūšims apskaitos dienas nustato Aplinkos ministerija. Keista, kad nekreipdama jokio dėmesio į kitų žvėrių apskaitą Aplinkos ministerija išskirtinį dėmesį skiria vilkų ir lūšių apskaitoms, jas atlikti įpareigodama netgi miškininkus, kuriems šie žvėrys mažiausiai turėtų rūpėti, nes medelių negraužia ir nedaro neigiamos įtakos miškų atkūrimui.

Atsižvelgdama į žvėrių apskaitos duomenis, medžiotojų kolektyvų pageidavimus dėl atskirų žvėrių sumedžiojimo apimčių bei kitas aplinkybes, Komisija nustato žvėrių, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimo apimtis. Šiuo metu limituojama yra briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų (tik patinų) ir vilkų medžioklė. Vilkų sumedžiojimo limitus nustato ne Komisijos, o Aplinkos ministerija (kas nėra teisinga). Komisijų sudarytos leistų sumedžioti žvėrių suvestinės pateikiamos Aplinkos ministerijai. Kanopinių žvėrių, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimo limitai įsigalioja tiktai po to kai Aplinkos ministerija juos patvirtina. Blogai tai, kad kiek įmanoma  objektyviau  Komisijų nustatytus sumedžiojimo limitus Aplinkos ministerijos pareigūnai be jokių papildomų žvėrių apskaitų ar medžiotojų apklausų koreguoja, žinoma, juos mažindami. Tačiau pastaraisiais metais jau jaučiamas teigiamas poslinkis. Vilniaus pradėjo vis mažiau kištis į rajonų Komisijų sprendimus, ypač mažinant briedžių ir tauriųjų elnių sumedžiojimo limitus. Afrikinis kiaulių maras tam procesui, matyt, taip pat turės didelės įtakos, nes aiškiai parodys, prie ko priveda nepamatuotas ir nepagrįstas noras kuo daugiau priveisti žvėrių. Gamtoje laukinių žvėrių turi gyventi tiek, kiek jų gali išsimaitinti natūraliais pašarais, kuo mažiau kenkti miškams ir žemės ūkiui. Medžiotojams nėra būtinybės prasimaitinti vien žvėriena. Jie juk visą laiką deklaruoja, kad nėra mėsininkai...

Kai žvėrių dirbtinai priveisiama keletą kartų daugiau nei jie gali misdami natūraliais pašarais išgyventi savo gyvenamosiose teritorijose, anksčiau ar vėliau iš dangaus trenkia žaibas, o tada valstiečiui persižegnoti jau būna per vėlu... Žvėrių populiacijoms peržengus maksimalią tankio ribą, išplinta įvairiausių ligų epidemijos ir pati gamta padaro tvarką. Sovietmečiu labai daug elnių buvo priveista tuose medžioklės draustiniuose, kur medžiojo aukštas pareigas ėję valdžios vyrai. Miško medžių selekcijos klausimais bastantis po Lietuvos miškus teko matyti, kaip pavasariais Juodeikių – Žagarės miškuose kirtavietėse drybsojo dešimtys nugaišusių vaikingų elnių patelių maitos, o medynuose elniai buvo nuskabę ir nugraužę visus trako krūmus, pomiškio medelius ir taip švariai nužievinę lapuočių medžių šakas kirtavietėse, kad jos atrodė tarsi nupoliruotos. Tuose plotuose medžiojo vyriausybės nomenklatūriniai medžiotojai, tad, kad per sezoną jie galėtų sumedžioti kelis elnių patinus, miške buvo laikomos šimtinės elnių bandos. Dabar, kai afrikinis jau peršliaužė Lietuvos – Baltarusijos sieną, medžiotojai  verčiami ne medžioti, o masiškai iššaudyti šernus, tačiau į gamtininkų ir paskirų medžiotojų ankstesnius raginimus nepaversti Lietuvos miškų kiaulynais niekas nekreipė dėmesio. Todėl ir elninių žvėrių gausą būtina reguliuoti taip, kad nereikėtų su jais elgtis taip, kaip dabar elgiamasi su šernais, ir laukti, kol šie žvėrys suniokos miškų jaunuolynus ar pradės gaišti nuo kokių nors ligų. Tai galioja ir plėšriesiems žvėrims bei bebrams. Geriau žvėrių gausą reguliuoti, medžiojant kultūringai, puoselėjant medžioklės tradicijas ir paisant medžioklės etikos normų, nei, nelaimei ištikus, beatodairiškai šaudyti, nepaisant nieko, netgi medžioklės terminų.

Šernų aritmetika

Atskirai reikėtų pakalbėti apie šernų populiacijų gausos reguliavimą.

Šernų populiacijų gausa, jos mažinimu susirūpinta tik afrikinio kiaulių maro grėsmės akivaizdoje. Kai buvo aptikti šia baisia liga apsikrėtę du šernai, nuspręsta šių žvėrių skaičių Lietuvoje drastiškai sumažinti. Tačiau ir Aplinkos ministerijos, ir Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymuose, žiniasklaidos priemonėse nuolatos kartojami du tarpusavyje visiškai nesuderinami teiginiai. Nurodoma, kad šernų gausą reikia sumažinti 90 proc. nuo 2013m. apskaitos ir, kad  Lietuvos miškuose reikia palikti tik 10 proc. esamų šių žvėrių skaičiaus, kad visos Lietuvos miškuose jų pasiliktų tik 7-10 tūkst.. Medžiotojai žvėrių apskaitos duomenis rajonų Komisijoms pateikti privalo iki balandžio 5d. Vadinasi šernų apskaitos vykdomos (jeigu konkreti data ir nenustatyta) šių žvėrių medžioklės sezonui pasibaigus vasario pabaigoje ar kovo mėn. iki prieauglio atsiradimo šernų bandose (jauniklius atsivedusios gali būti tik pavienės šernės). Prasidėjus naujam šernų medžioklės sezonui gegužės 1d., atsiranda šernų jaunikliai ir miškinių kiaulių gausa padvigubėja, nes šernų prieauglis yra 100 proc. ar daugiau. Dabar, kai žvėrių išgyvenimui palankios žiemos, kai  šernai žiemą- vasarą gausiai šeriami ir nemedžiojamos suaugę patelės, jų prieauglis gali siekti net 150 proc. Visada, negi kai buvo medžiojamos ir suaugę šernės, vidutiniškai sumedžiodavome visą prieauglį, kitaip sakant, 100 proc. nuo apskaitų ir šernų populiacijos ne mažėjo, o augo. Taigi, sumedžiojus 90 proc. šernų nuo 2013m. apskaitos, jų Lietuvos miškuose tik daugės.

Galima pabandyti apžvelgti paskutinių metų šernų apskaitų ir sumedžiojimo aritmetiką. Laikykime, kad  apskaitų duomenys daugiau ar mažiau atspindi tikrąją šernų gausą Lietuvos miškuose. 2013 m. Aplinkos ministerijos duomenimis Lietuvos miškuose suskaičiuoti 61795 šernai. Kadangi šernų prieauglis 100 proc., 2013-2014m. medžioklės sezono pradžiai šernų skaičius padidėjo iki 123590. Pagal reikalavimus "Privalomas medžioklės plotų naudotojams 2013-2014m. medžioklės sezone sumedžioti šernų skaičius" reikia sumedžioti (90 proc. nuo apskaitos) 55615 šernus. Neabejotina, kad visos šalies mastu tai bus nesunkiai įvykdyta, tačiau šernų liks ne 6179, kaip tikimasi, o 67975- taigi, dar daugiau nei buvo nustatyta 2013m. apskaitoje. O 2014-02015m. medžioklės sezono pradžiai šis skaičius dėl atsiradusio prieauglio vėl padvigubės.

Tačiau didžiausia paklaida šiame skaičiavime gali būti dėl šernų apskaitos netikslumo. Žiūrint į atskiruose medžioklės plotų vienetuose privalomų sumedžioti šernų skaičius, peršasi mintis, kad kai kurie medžiotojų kolektyvai yra priskaičiavę ir dar negimusius šerniukus. Man sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje yra keletas medžioklės plotų vienetų, kuriuose po medžioklės sezono dar lieka 400 miškinių kiaulių. Be to medžiotojai žvėrių apskaitomis kartais ir specialiai manipuliuja, kaip įpratę nuo sovietmečio.   Tais laikais, kai pusę sumedžiotų šernų reikėdavo atiduoti Valstybei eksportui, šernų skaičius apskaitose būdavo mažinamas, kad būtų mažesni eksportiniai planai, o šernus medžiojant sau, pažeidžiant medžioklės taisykles, licencija būdavo pildoma tik kas kelintam sumedžiotam žvėriui. Kai nepriklausomoje Lietuvoje neliko eksportinių medžioklių, šernų skaičius būdavo didinamas, kad gauti daugiau licencijų. O, kai šernų medžioklei  neliko ir licencijų, ilgašnipių apskaitos medžiotojams prarado bet kokią prasmę ir pradėta šių žvėrių skaičių didinti ne apskaitų blankuose, bet miškuose. O kontroliuojamos buvo tik vilkų apskaitos... Dabar, kai uždedami planai privalomam šernų iššaudymui, 2014m. apskaitoje miškinių kiaulių skaičius, ko gero, ženkliai sumažės. O kas patikrins, kaip miškuose yra iš tikrųjų?  Tačiau šernų   populiacijų gausos mažinimo principas toks, kad medžioklės sezono metu iki jo pabaigos norint  šalies miškuose palikti tam tikrą šių žvėrių skaičių, sumedžiojimo procentą reikia nustatyti nuo žvėrių skaičiaus, kuris  būtų nustatomas prie praėjusio medžioklės sezono pabaigoje suskaičiuotų  žvėrių pridėjus naujo sezono pradžioje atsiradusį prieauglį. 90 proc. sumedžiojimą reikėjo nustatyti nuo 123590 žvėrių, o tada sumedžioti būtų reikėję 111231 šerną ir 2014m. balandžio 1d. Lietuvos miškuose būtų likę 12359 miškinės kiaulės. Kitas reikalas, ar tai buvo įmanoma ir ar tikslinga padaryti. Be to šie skaičiai parodo tik skaičiavimo principą, nes niekas nežino, kiek tikrovę atspindi 2013m. šernų apskaita. Daugiau ar mažiau tikslūs yra tik sumedžiotų šernų skaičiai (nėra jokio tikslo slėpti sumedžiotų šernų skaičiaus). Jeigu laikyti, kad sumedžiojama apie 100 proc. nuo apskaitų, tai 2013m. vasario- kovo mėnesiais Lietuvos miškuose šernų galėjo būti kiek mažiau nei nurodyta apskaitoje- apie 40-50 tūkstančių.

Taip pat neteisinga, mažinant šernų gausą, sumedžiojimo apimtis nustatyti nuo absoliutaus jų skaičiaus medžioklės plotų vienetuose, neatsižvelgiant į žvėrių tankį. Aplinkos viceministro pasirašytame atsakyme į Girionių medžiotojų klubo paklausimą dėl šernų iššaudymo apimčių teigiama, kad:"... šernų tankis medžioklės plotuose nevertinamas."Tačiau šernų(o ir kitų žvėrių} gausos reguliavimas be  medžioklės plotų talpos ir tankio nustatymo negali būti vykdomas. Medžioklės plotų  teritorijų talpą šernams(kiek žvėrių gali gyventi toje teritorijoje) apsprendžia mitybos, slėpimosi sąlygos, miškų masyvų dydis, antropogeniniai (trikdymas) veiksniai, žala daroma žemės ir miškų ūkiui, kitoms gyvūnų rūšims, retiesiems augalams bei buveinėms ir t.t. Tankis nurodo, kiek žvėrių gyvena (gali gyventi) ploto vienete. Paprastai nurodomas žvėrių skaičius tūkstantyje ha. Todėl negalima nustatinėti šernų iššaudymo normas neatsižvelgiant į jų tankį. Negalima 5 tūkstančiuose ha miškų palikti 5 šernus, o tūkstantyje- 50. Veterinarijos tarnybos atstovams turėtų būti aišku, kur ligų plitimo grėsmė bus didesnė. Mažinant šernų populiacijų gausą, reikėtų nurodyti ne kiek jų  privaloma iššaudyti, o koks turi likti žvėrių tankis ploto vienete, atsižvelgiant į žvėrims tinkamas ar netinkamas gyvenimo sąlygas, plotų artumą nuo maro židinių ir kt. Bendrai Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, šernų gal ir nėra išskirtinai daug, tačiau jų gausa labai skiriasi atskiruose medžioklės plotų vienetuose. Kai kurie šalies miškai tiesiog paversti kiaulynais. Todėl būtina nustatyti atskiroms teritorijoms leistiną (optimalų) šernų tankį ir kontroliuoti, kad jo būtų laikomasi. O kol  "šernų tankis nevertinamas", turime, ką turime...

Medžioklės sritį vėl kuruos miškininkai

Praėjusių metų pabaigoje medžioklės reikalai kuruoti perduoti Aplinkos ministerijos Miškų departamentui. Miško biogeocenozės yra sudėtingas atmosferos, dirvos, augalijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų kompleksas, kuriam būdinga visų jo komponentų tarpusavio sąveika. Medžiojamąją fauną negalima išskirti iš kitų miško resursų, todėl ir medžioklės procesą turėtų tvarkyti miškininkai, nes jie geriausiai gali įvertinti žvėrių ir miško santykius, kartu su medžiotojais ir miškų savininkais išlaikyti ekologinę pusiausvyrą tarp miško augalijos ir kanopinių žvėrių. Prof. Vytauto Padaigos duomenimis sovietmečiu dėl to, kad buvo nesilaikoma optimalaus kanopinių žvėrių skaičiaus miško ploto vienete, briedžių, stirnų, tauriųjų elnių sužalotų ir sunaikintų miško želdinių ir vertingų savaiminės kilmės jaunuolynų plotas 1970 m. sudarė 17 tūkstančių ha.

Medžioklę tvarkyti perdavus Miškų departamentui, būtų tikslinga, kad  Kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos būtų sudaromos miškų urėdijose. Miškininkai kiekvieną pavasarį privalo vertinti elninių žvėrių miškams padarytą žalą, tad būtų gerai, kad urėdijos kontroliuojamos zonos medžioklės plotų vienetų naudotojai miškininkams pateiktų ir Prašymus dėl medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo, kaip ir sumedžiotų žvėrių ataskaitas. Miškų urėdijų atsakingas už medžioklę darbuotojas privalėtų kontroliuoti ir žvėrių apskaitas. O nustatant licencijuojamų žvėrių sumedžiojimo limitus galėtų būti nustatomas ir privalomas šernų bei stirnų sumedžiojimo skaičius, nes žvėrių gausą reguliuoti būtina ne vien tik jų gausinimo kryptimi.

Vytautas Ribikauskas

zveriu-gausos-reguliavimas

DUBRAVOS EKSPERIMENTINĖ MOKOMOJI MIŠKŲ URĖDIJA, VĮ

Daugiau informacijos:

DUBRAVOS EKSPERIMENTINĖ MOKOMOJI MIŠKŲ URĖDIJA, VĮ infopuslapis

Pasidalink:

Įmonių straipsniai, naujienos, akcijos ir specialistų patarimai

  • Numatytas
  • Antraštė
  • Data
  • Atsitiktiniai
įkelti daugiau visų įkėlimui laikykite nuspaustą SHIFT klavišą įkelti visus