Vandens sodas. Dekoratyviniai upeliai ir kriokliai. Tekantis vanduo suteikia sodui gyvumo ir jaunatviško veržlumo. Šios savybės palengva pereina ir į žmones, dažnai būnančius šalia šių upelių. Trykštantis vanduo sukuria laukinės gamtos įspūdį, tapdamas esminiu to sodo elementu (1 pav.).
1 pav. Tvenkinys su dirbtiniu upeliu
Dažniausiai upeliai ir kriokliukai daromi vienoje sistemoje. Pirmam etape sukuriamas arba pritaikomas esamas reljefas ir suprojektuojama bei atžymima upelio vaga. Gražiausiai atrodo vingiuotos, su posūkiais ir išplatėjimais upelių vagos. Kad upelio vagoje, išjungus vandens padavimo siurblį, išliktų vandens paviršius, upelio vagą turi sudaryti pailgos formos, 5-8 cm gylio tvenkinukų virtinė. Tinkamas upelio nuolydis ir krioklių vaizdas turi būti geriausiai matomi iš sodo centro arba terasos. Įdomų efektą sukuria apželdintos salelės upelio vagoje. Kaip ir gamtoje, ištakose upelis siauresnis, negu „žiotyse“ - prie pagrindinio baseino. Palei upelio vagą iš šonų padaromi maždaug 30 cm išplatėjimai akmenų apdailai. Upelio šonai ir dugnas išklojami minkštinančia neaustine medžiaga ir izoliacine plėvele, o upelio „indus“ sudarančių vandens telkinukų kraštai ir dugnas sutvirtinami akmenimis, kurie dėl stabilumo dažnai „surišami“ betono skiediniu. Į betono skiedinį patartina pridėti vandenį atstumiančių priedų. Betono luitais prispaudžiami upelio perkritimus sudarančių laiptelių lūžio vietos, o betonas užmaskuojamas akmenimis. Plėvelė šiose vietose turi pakankamai persidengti ir geriausiai kad ji būtų ištisinė arba sulydyta. Upelio krantus pakankamai sukelkime, kad vanduo, esant įjungtam siurbliui, nenutekėtų per kraštus. Svarbu atlikti keletą bandymų, paleidžiant tekėti vandenį ir ištaisant pastebėtus defektus, o tik po to pilnai užbaigti apdailą. Kadangi tekantis vanduo greičiau nugaruoja, todėl net nedidelis nuotėkis upelio vagoje per trumpą laiką pastebimai sumažins apatinio baseino vandens lygį. Galima upelį formuoti ir su pastovaus nuolydžio dugno profiliu. Šiuos atveju upelio dugnas daromas seklus ir visa upelio vaga išdedama vidutinio dydžio akmenėliais, o tam tikrais atstumais iš stambesnių akmenų suformuojamos užtvankėlės. Apatinio baseino funkciją gali atlikti ir uždaras rezervuaras. Jo viršus uždengiamas metaline ažūrine perdanga, kuri užmaskuojama skaldele ir akmenų kompozicijom, leidžiančiom pratekėti vandeniui. Esant uždaram rezervuarui naudinga sumontuoti automatinio vandens papildymo iš vandentiekio mechanizmą, panašiai kaip tualeto bakelyje.
Specialistai, apskaičiavę vandens pakėlimo aukštį, upelio ar krioklio plotį bei numatomą vandens tekėjimo debetą, parinks tinkamą vandens siurblio modelį. Upeliams su kriokliukais paprastai reikalingi pakankamai galingi siurbliai, nes jie vandenį kelia iš apatinio tvenkinuko gilumos į viršutinį baseinėlį. Taip pat reikia apgalvoti dėl povandeninių šviestuvų montavimo vietų. Gyvumo efektą sukuria šviestuvas, sumontuotas po kriokliu, šviesos srautą nukreipus į viršų. Kitu atveju šviestuvas gali būti sausumoje, tik jo šviesos srautas nukreipiamas į judantį krioklio ar upelio vandenį. Šviestuvus reikia parinkti pakankamai galingus, nes silpnas šviesos srautas nesukurs pakankamai gero vizualinio efekto. Visi kabeliai ir vandens žarnos paslepiami tarp apdailos akmenų ir žvirgždo. Jei vandes padavimo žarna, pajungta prie siurblio, yra šviesios spalvos, ją apvyniokime tamsios spalvos audiniu.
Krioklio vandens kritimo aukštis gali būti įvairus. Jei į baseinėlį vanduo kris iš aukštai, darykime jį gilesnį. Stilingai atrodo kriokliukų kaskados, sudėtos iš plokščių akmenų laiptų principu. Japoniško stiliaus upeliuose dažnai naudojamas akmuo vandens srovės perskyrimui krioklio apačioje.
Apdailai rekomenduojame naudoti vietinės kilmės akmenis ir žvirgždą, nes tik jie geriausiai derės prie visumos. Skalūnai ir dolomito akmuo sunkiai suderinami su mūsų laukų rieduliais, todėl juos naudokime atsargiai ir tik specifiniuose projektuose. Dolomitas neblogai dera su medžio detalėm ar degto molio keramikos elementais. Neblogą įspūdį palieka stambūs dolomito luitai, sudėti smulkių plautų upės akmenėlių paklote. Vandens poveikiui ir šalčio ciklams atsparesnė pilkšvo atspalvio dolomitinė uoliena. Svarbu kad kompozicijų pagrindą sudarytų ne daugiau kaip dvi trys tarpusavy derančių medžiagų rūšys.
Upelio vagos išplatėjimuose, kitaip sakant užutekiuose, gražiai atrodo pelkinių augalų grupelės: vilkdalgių, purienų, ajerų ar kitų. Upelio pakrančių išorinė dalis apdedama įvairios formos akmenimis, kurie grupuojami tai daugiau vienoj pakrantėj, tai kitoj, siekiant išvengti monotonijos. Jų tarpai ir suformuotos salelės užpildomos dirvožemiu ir apželdinamos velėna arba kitų augalų grupelėmis. Apatinė upelio dalis dekoruojama plokštesniais ir didesniais akmenimis. Po akmenimis, kurie dedami ant plėvės, reikalinga padėti storos gumos arba medinių lentelių apsauginę amortizaciją, kad nebūtų izoliacinio sluoksnio įplyšimų.
Vienas svarbesnių vandens sodo elementų yra tiltelis, jungiantis abu upelio krantus. Japoniško stiliaus sodeliuose paprastai naudojamas lieptelis iš plokščio pailgos formos akmens arba storos ąžuolinės lentos su natūraliais kraštais. Jie remiasi į upelio šonuose įtvirtintus stambesnius akmenis. Turėklai nenaudojami, nes jie sudarko natūralaus vandens sodo harmoniją. Pereiti per upelį galima ir keliais vandenyje stovinčiais plokščiu paviršiumi akmenimis, tik jie turi būti gerai sutvirtinti ir stabiliai stovėti. Akmens tako viršutinė dalis turi būti 10 – 12 cm aukščiau vandens paviršiaus. Mediniai išgaubtos ar kitos dirbtinės formos bei dažyti ar tonuoti tilteliai paprastai taikomi prie greta esančių sodo statinių stiliaus.
Jei turite idėją įsirengti tekantį vandenį savo sode – nedelskite, nes vasara - tinkamiausias kūrybai metas.
Arvydas Rutkauskas, dendrologas, želdynų ekspertas
