Jonavos mišku urėdo Rolando SKUJOS pastebėjimu, ramybė, darnus darbas miškininkus stiprina, o skuboti sprendimai išbalansuoja, kaip ir miškai netoleruoja audru, staigaus, stichiško įsikišimo į jų buitį.
Pašnekovo klausėme, kaip miškininku veiklą keičia sumažėjusios medienos kainos, kaip pavyksta tolerantiškai bendradarbiauti su urėdijos teritorijoje besipraktikuojančiais kariškiais, kas daroma miško lankytojų labui, kokia tikimybė to krašto giriose sutikti plėšrūnu.
Ar galima tikėtis, kad šie metai urėdijai bus geresni už praėjusius?
Geresnių metų už praėjusius nesitikime, nes sumažėjo medienos kaina. O tai pagrindines ir vienintelės mūsų pajamos - iš prekybos mediena. Iš jos finansuojama mūsų veikla, pradedant miško selekcija, sodmenų išauginimu, miško atkūrimu, ugdymu, baigiant miškų apsauga, rekreacija. Tiesa, sumažėjusios medienos kainos nereiškia, kad mes neįvykdysime užsibrėžtų tikslų. Veiklą planuojame taip, kad būtų pasiekta nustatytų rezultatų.
Šių metų problema mums yra ne tiek medienos realizacija, kiek jos kaina, sumažėjusi ne tik palyginus su pernykšte, nuo metų pradžios, bet ir papildomuose pardavimo aukcionuose medienos kainos kreivė yra krintanti.
Kodėl mediena ėmė pigti?
Tai lemia pasaulinė ekonomika ir pasaulinė paklausa. Nors visos Jonavos miškų urėdijoje pagamintos apvaliosios medienos pirkėjos yra Lietuvos įmonės, didžioji dalis jų medienos gaminių iškeliauja anapus sienos. Kitaip tariant, pagrindiniai lietuviškų medienos gaminių pirkėjai yra europiečiai.
Šis laikotarpis yra sunkus mums visiems – apvaliosios medienos gamintojams, pirkėjams ir perdirbėjams - visi išgyvename šį nuosmukį.
„Greito rezultato siekimas kartais padaro daugiau problemų ir negandų negu naudos, kurios tikėtasi.“ Rolandas Skuja, Jonavos miškų urėdas
Jeigu greitu metu Europos ekonomika „užsikurs“, pradės augti, tai ir mes kaip bendro lokomotyvo dalis pajudėsime į priekį.
Kiek šiuo metu galite sau leisti investuoti į modernias technologijas?
Nepaisant aplinkybių, mūsų ūkis, vadinamasis techninis parkas, atnaujinamas nuolat, kasmet atseikėjame lėšų vienam ar kitam sektoriui. Šiais metais pirksime universalų traktorių, skirtą ir miškui atkurti, ir keliams prižiūrėti, ir miško apsaugai. Prie jo komplektuosime daug padargų, kad traktorius dirbtų našiai ir nuolat, kad nestovėtų kampe, o atsipirktų.
Suprantama, situacija verčia labiau taupyti. Tarkim, pasisėmę patirties iš kolegų, ąžuolynų jaunuolynus miško tvoromis tveriame pirktu vielos tinklu, o kuolams naudojame savo gamybos, šiuo metu rinkoje mažai paklausius popierraiščius.
Anksčiau esate vadovavęs Gaižiūnų girininkijai, žinote, ką reiškia tvarkyti bendrus reikalus su kariškiais.
Ar nenukenčia miškas ir jo keliai nuo karinių pratybų technikos? Kaip sprendžiate miško lankytojų klausimus tose vietose, kuriose praktikuojasi kariškiai?
Visi suprantame, kodėl dabar taip intensyviai naudojamas mokymo mūsų urėdijos zonoje esantis Gaižiūnų poligonas ir karinio mokymo teritorija. Ir miškininkus, ir kariškius sieja Lietuvos interesai, todėl visada randame bendrų sąlyčio kampų. Kaip sakoma, jeigu savo kariuomenės nemokysi, tai ims šeimininkauti svetima.
Vyriausybės praėjusių metų birželio nutarimu, mums patikėta Vykdyti miškotvarkos projektą (sodinimas, kirtimas ir kiti miško darbai) Gaižiūnų kariniame poligone. O karinio mokymo teritorijos valstybinės reikšmės miškus patikėjimo teise valdo valstybinė įmonė Jonavos miškų urėdija. Tai yra didžioji dalis Gaižiūnų girininkijos miškų. Toje teritorijoje teisės aktais nustatyta, kokia veikla leistina, kokios yra teisės, pareigos, atsakomybė.
Su Lietuvos kariuomenės Ruklos įgulos kariškiais mus sieja konstruktyvus ir, galima neabejotinai teigti, draugiškas bendradarbiavimas, bendravimas. Mes tikrai turime daug sąlyčio taškų - kalbant apie mūsų darbą, abipusė pagalbą ir, žinoma, neformalų bendravimą.
Grybautojai, uogautojai ir kiti miško lankytojai yra iš anksto perspėjami, kuriose vietose bus šaudoma, kur judės technika, kur negalima lankytis, tam įrengti specialūs ženklai, užtvaros. Mūsų krašto gyventoj ai prie to jau seniai pripratę, dėl to nemato jokių problemų.
Beje, tarybiniais metais poligonas užėmė dar didesnę urėdijos teritoriją, buvo išsidėstęs ir Durnsių, Užusalių girininkijose. Dabar, atkūrus Durnsių girininkiją, buvusiose kariškių valdose žaliuoja gražus jaunuolynas, įrengtas pažintinis takas.
Kai kas neįsivaizduoja, kad Lietuvos miškuose yra pustomų smėlynų, o tokių galima pamatyti būtent Jonavos urėdijoje...
Taip, buvusio karinio poligono vietoje, Durnsių girininkijoje, nuėjome praktikos, kaip pustomus smėlynus apželdinti mišku. Kadangi pavasarį pasodintas pušeles smėlis per vasarą kelis kartus užpustydavo, tai tekdavo atkasinėti. Netgi tais pačiais metais sodintos pušaitės užauga dvejopos ~ kai kuriose vietose net dvigubai trigubai mažesnės. Taip nutinka ten, kur smėlis yra suplūktas tankečių, todėl jo neįveikia pušies šaknys.
Mūsų lankytojams tikrai yra ko pasidairyti po šio krašto miškus. Urėdijos miškai ~ gražūs, vaizdingi, su išvystyta infrastruktūra, derlingi uogų, grybų. Ir poilsiavietės prie didžiųjų Lietuvos upių Neries ir Šventosios nuolat atnaujinamos, plečiamos. Poilsiautojų kultūra pastaruoju metu keičiasi į gerąją pusę - nelaužo, nedegina stalų ir suolų, kaip pasitaikydavo anksčiau.
Urėdijos teritorijoje, ties Gegužinės gyvenviete, svarbus ir istorinis mistinis objektas - į Nerį įtekanti Lietavos (Lietaukos) upė, kurios pavadinimas siejamas su viena iš Lietuvos vardo kilmės versijų.
Jonavos urėdijos miškais vingiuoja ir ūksmingoji Lomenos upė, vaizdinga miško kraštovaizdžio draustinio dalis. Urėdijos teritorijos šiaurės rytuose tyvuliuoja keletas nedidelių miško ežeriukų su jų pakrantėse sirpstančiomis uogomis.
Pastaruoju metu „žalia šviesa“ mūsų giriose uždegta vilkams ir lūšims. Ar jie iš miškų neišvaikys grybautojų ir uogautojų? Ką manote apie jų skaičiaus reguliavimą?
Koks miškas be Vilko? Sveikas žvėris niekuomet žmogaus nepuls, o sergantis, tarkim, pasiutęs, tai ir šeškas apkandžioti gali.
Mūsų pastarosios apskaitos duomenys rodo, kad urėdijos teritorijoje klaidžioja dešimt vilkų. Tiesa, apskaita lieka apskaita - tris kartus gali būti suskaičiuotas ir tas pats vienas vilkas… Tačiau faktas yra tas, kad vilkų pastebėta Gaižiūnų, Dumsių, Užusalių girininkijose, pasitaiko užklystančių ir į Upninkų, Svilonių girininkijų teritorijas.
Naujausia lūšių apskaita šių plėšrūnų neužfiksavusi, tačiau urėdijos miškininkai yra pastebėję jų pėdsakų ir veiklos ženklų. Lūšių galėjo atkeliauti iš kaimyninių Ukmergės ir Kėdainių rajonų.
Kitų žvėrių urėdijos miškuose - maždaug statistinis Lietuvos vidurkis, gal tik elnių kiek mažiau. Įdomu tai, kad į mūsų miškus dar neatklysta stumbrų, nors kaimyninėje Kėdainių miškų urėdijoje laisvėje jau senokai klaidžioja.
O apskritai, jeigu šnekame apie bet kokių žvėrių gausą, reikalinga pusiausvyra, tai yra, turi būti tiek, kiek gali išsimaitinti šioje ekologinėje erdvėje, nedarant neigiamo poveikio jai. Mes gyvename sukultūrintoje aplinkoje, tai yra, esame įsikišę į natūralius gamtos savireguliavimo procesus, taigi, norim to ar nenorim, žvėrių skaičių reguliuoti tenka su šautuvu.
Kaip Jonavos urėdijos miškai turėtų keistis ateityje?
Mes, miškininkai, į ūmius pokyčius žvelgiame neramiu žvilgsniu. Kaip miškas lėtai auga, taip ir mes į staigias permainas žiūrime iš miško pozicijų ~ kaip į stichines nelaimes. Ar audra įsisiautėjo, ar kenkėjų invazija užplūdo, - mišką tai niokoja.
Suprantama, ramiai stovėdami ir kalnai sudyla. Kaitos neišvengia niekas. Gal miškininkai keičiasi ir lėtokai, bet tuo jie ir stiprūs. Mums įprastas darbo ritmas yra patikrintas laiko.
Čia norėčiau pacituoti mūsų literatūros klasiką K. Donelaitį, kuris vieno savo prieštaringo personažo lūpomis tarė:
„Kuinas taipojau ramboks, vis žirgine žergdams,
Kartais dar toliau uždėtą nuneša naštą
Kaip tūls žirgs, durniuodams ir piestu šokinėdams“
Greito rezultato siekimas kartais padaro daugiau problemų ir negandų negu naudos, kurios tikėtasi. Aš - už atidžiai pasvertus, pamatuotus darbus.
Ir kūrybiškus?..
Žinoma. Juk jau medžius sodindamas, turi savo vaizduotėje nusipiešti, kaip atrodys miškas po dešimtmečio ir dar vėliau.
O koks medis Jums gražiausias?
Aukštas kaip nendrė, stambus, tiesiu kamienu, gražiai nusivalęs nuo šakų. Kitiems patinka kreivi medžiai, o man - tiesūs. Užtat gražios yra pušys, kurių mūsų smėlinguose miškuose tikrai nemažai, ir dar ąžuolai, mūsų girių karaliai.
Kalbėjosi Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ
Straipsnis publikuotas žurnale VERSLAS IR POLITIKA; verslaspolitika.lt; Miškas ir žmonės.
