visainfo.lt – visa informacija vienoje vietoje!

Augalų dauginimas gyvašakėmis - LIETUVOS DENDROLOGŲ DRAUGIJA

Augalų dauginimas gyvašakėmis - LIETUVOS DENDROLOGŲ DRAUGIJA Augalų dauginimas gyvašakėmis - LIETUVOS DENDROLOGŲ DRAUGIJA

LIETUVOS DENDROLOGŲ DRAUGIJA

Augalų dauginimas gyvašakėmis - LIETUVOS DENDROLOGŲ DRAUGIJA. Rimvydas KAREIVA. Dubravos medelynas. Vegetatyviniu būdu dauginame augalus, kurie dėl įvairių priežasčių nedera, arba jų sėkliniai palikuonys nepaveldi mums reikiamų savybių. Dauginimas gyvašakėmis – vienas iš dažniausiai taikomų vegetatyvinio dauginimo būdų auginant sumedėjusius dekoratyvinius augalus. Gamybininkai, medelynų darbuotojai dažniausiai skiria tris gyvašakių tipus: sumedėjusias, žalias ir žolines. Sumedėjusių augalų žolinėmis gyvašakėmis Lietuvoje praktiškai nedauginame. Žaliomis arba pusiau sumedėjusiomis vadiname gyvašakes, paruoštas iš nepilnai sumedėjusių pirmų metų ūglių.

berzoteJos gali turėti nedidelę antrų metų ūglio dalį, vadinamą pėdele. Sumedėjusiomis vadiname gyvašakes, paruoštas iš pilnai sumedėjusių vienų metų ūglių ar kelių metų šakelių, kurių daugiau kaip pusę dydžio sudaro pilnai sumedėjusi mediena. Gyvašakėmis per palyginti trumpą laiką iš vieno egzemplioriaus galime išauginti daug norimos formos augalų. Bet šis dauginimo būdas reikalauja daug darbo ir kantrybės. Ir, žinoma, bent minimalių žinių.

Parinkime vietą, paruoškime substratą

Gyvašakes auginti galime šiltnamyje, inspekte, dėžėse ar atvirame grunte, daržo lysvėje. Atvirame grunte galime sodinti tik sumedėjusias lengvai įsišaknijančių lapuočių augalų rūšių gyvašakes. Tai vynuogės, vynvyčiai, ligustrai, sedulos išskyrus geltonžiedę, serbentai, dauguma gluosnių, forzitijos ir kai kurie kiti. Spygliuočių arba lapų nemetančių lapuočių gyvašakių atvirame grunte geriau nesodinkime. Geriausia žemė – lengva priesmėlio ar priemolio, puri, laidi vandeniui. Visoms kitoms gyvašakėms sodinti įsirenkime šiltnamį, inspektą arba, jei auginsime nedaug augalų – susikalkime dėžių. Dėžės turi būti gilios, 40-50cm. aukščio, apie 60cm. ilgio ir 40cm. pločio. Tokias nesunku pernešti, uždengti. Augindami didesnį kiekį gyvašakių pasidarykime inspektą, o jei numatome auginti ilgą laiką – įsirenkime šiltnamį. Inspektui ar šiltnamiui parinkime vėjo neprapučiamą vietą, geriausia dalinai užpavėsintą, kai ryte ir vakare saulė ją apšviečia, o vidudienį ten krinta kokio nors medžio šešėlis. Mat didžiausia problema – vasaros karščiai ir optimalios drėgmės palaikymas. Inspektui iškaskime 30-40cm. gylio reikiamų matmenų (geriausia ne platesnę, nei 1,2m.) duobę. Jos kraštus apkalkime lentomis, pakeldami apkalą 15-20cm. virš žemės, kad nepakliūtų varlės, vabalai. Duobės dugne įrenkime drenažą – pripilkime 10-15cm. sluoksnį skaldos, žvyro arba paklokime žabų. Ant drenažo įrenkime apšiltinamąjį sluoksnį – pripilkime sugrėbtų lapų, arklių mėšlo, išrautų piktžolių, nupjautą žolę ar kitų organinių pūvančių medžiagų. Pūdamos jos šils ir šildys substratą. Nepatartina dėti galvijų, kiaulių ar paukščių mėšlo, berti chloro ar azoto turinčių trąšų. Mat iš mėšlo, išskyrus arklių, garuoja gyvašakėms nuodingas amoniakas, o chloro junginiai gyvašakėms taip pat kenksmingi. Šis sluoksnis turėtų būti bent 5-10cm. storio. Ant jo užpilkime 1-2cm. smėlio izoliacijai ir ant viršaus paskleiskime substratą. Substrato paruošimui dažniausiai naudojame pusiau susiskaidžiusią aukštapelkių durpę, gerai išplautą upės smėlį, smulkų žvyrą arba perlitą. Substratą ruošiame atsižvelgdami į būsimą laistymą, sodinamus augalus ir numatomą jų auginimo laiką. Substratą galime paruošti vienasluoksnį ar dvisluoksnį.

Vienasluoksnis substratas – tai santykiu 1:1 ar 2:1 sumaišyta durpė su smėliu, gryna durpė, grynas smėlis ar žvyras. Jo pilame 15-20cm. storio sluoksnį. Gryna durpė tinka viržinių šeimos augalams: viržiams, erikoms, rododendrams, pieriams, kasiopėms, dabecijoms, andromedoms ir kt. Gryną smėlį naudojame kai nėra geros oro drėkinimo sistemos, bet gana gerai laistome. Esant pastovaus dirbtinio rūko sistemai geriausias substratas – žvyras. Vienasluoksnį substratą naudojame tada, kai jame gyvašakes auginsime ne ilgiau vieną sezoną po įsišaknijimo. Dvisluoksnį substratą ruošiame taip: pripilame 10-15cm.durpės, ją išlyginame ir ant viršaus paskleidžiame 2-5cm. storio smėlio ar žvyro. Tokiame substrate gyvašakės gerai įsišaknija, peržiemoja ir gali augti ne vieną sezoną. Atsiminkime: geriausias substratas – dvisluoksnis. Jame gerai šaknijasi ir auga dauguma augalų. Dėžėse ir inspektuose, kur bus daugiau laistoma ir mažesnė oro drėgmė tinkamesnis vienasluoksnis substratas – durpė sumaišyta su smėliu. Jei orą nuolat drėkinsime, palaikysime dirbtinį rūką – naudokime substratą be durpės.

Substratą paruošti galime prieš pat sodinimą arba iš anksto. Rudenį paruoštą ir paskleistą substratą inspekte ar dėžėje uždenkime agroplėvele ar kita medžiaga, apsaugančia nuo užteršimo žolių sėklomis, lapais ar kitais pūvančiais daiktais, kad neįsimestų pelėsis. Galime rudenį paskleisti plonesnį substrato sluoksnį, o pavasarį jį papildyti.

Šiltnamyje lysves gyvašakėms paruošiame taip pat, kaip ir inspekte, tik čia galime įrengti stacionarią grunto pašildymo sistemą vietoj šildančio pūdinio ar mėšlo sluoksnio. Parduotuvėse galime įsigyti tam tinkančių elektrinių grindų šildymo sistemų. Šildymo elementus (laidus) išvedžiokime drenažo sluoksnyje, ant jų uždėkime vielos tinklo ar kitos medžiagos, kad keisdami substratą jų nepažeistume. Šiltnamyje pravartu turėti atskiras oro drėkinimo ir substrato laistymo sistemas. Oro drėkinimo purkštukus tvirtinkime šiltnamio palubėje, kuo aukščiau, kad rūkas ar smulkūs lašeliai sudrėkintų visą šiltnamio tūrį. Laistymo purkštuką (jo nedideliam šiltnamiui paprastai pakanka vieno) dažniausiai jungiame prie kilnojamos laistymo žarnos.

Renkame ūgelius

Sumedėjusios lapuočių gyvašakės geriausiai prigyja, kai ūglius joms paruošti kerpame žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Tikslų laiką nustatome apžiūrėję motininius augalus. Jei pumpurai jau pradėję brinkti arba stipriai išbrinkę, bet dar neišsprogę, neprasiskleidę – pats laikas. Galime ūgelius skinti ir žiemą, augalams esant ramybės stadijoje. Parenkame dieną, kai temperatūra nebūna žemesnė nei minus 10 laipsnių. Labai šaltu oru skintos gyvašakės šaknijasi blogiau. Jautrių šalčiui augalų rūšių šakeles galime skinti vėlai rudenį ar žiemos pradžioje iki stipresnių šalčių, kol dar augalai neuždengti žiemai. Nuo stipriai apšalusių lapuočių sumedėjusių gyvašakių geriau neskinkime. Jei būtinai norime tą augalą padauginti, palaukime vasaros ir skinkime žalius ūglius.

Sumedėjusias spygliuočių gyvašakes teoriškai galime ruošti ištisus metus, bet beveik visi spygliuočiai gerai šaknijasi kai ūgelius skiname ankstyvą pavasarį, nuo pumpurų brinkimo pradžios iki jiems pradėjus skleistis. Augalams augant surinktos gyvašakės šaknijasi blogiausiai, nustojus augti ir ūgliams pradėjus sumedėti prigijimas vėl pagerėja. Ypač gerai šaknijasi iš daugiamečių šakų vasarą paruoštos sumedėjusios kiparisinių šeimos augalų – tujų, kadagių, puskiparisių – gyvašakės. Taigi, geriausias laikas ruošti sumedėjusias lapuočių gyvašakes – kovas – balandžio vidurys, o spygliuočiams – kovas – balandžio vidurys ir nuo birželio vidurio iki liepos trečios dekados. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų tas laikas gali porą savaičių svyruoti į vieną ar kitą pusę. Lapuočių gyvašakėms ruošti paprastai nuo motinmedžių skiname vienmečius ūglius. Tik retais atvejais, ruošdami karklų ar tuopų kuolus prisikertame storesnių šakų. Nuo spygliuočių dažniausiai skiname didesnes 2-4 metų ar vyresnes šakas ir tik labai retai vienmečius ūglius. Sumedėjusias visžalių lapuočių augalų (tų, kurie žiemą nenumeta lapų) gyvašakes ruošiame taip pat kaip spygliuočių, tik pavasarį ruošdami atidžiai patikriname ar jos neapšalusios.

Daugelio lapuočių ir kai kurių spygliuočių augalų sumedėjusios gyvašakės šaknijasi blogai. Tuos augalus dauginame žaliomis gyvašakėmis. Lietuvoje optimalus dauginimo žaliomis gyvašakėmis laikas yra tarp birželio 15 ir liepos 20 dienų, bet priklausomai nuo pavasario ir vasaros eigos gali iki 10 dienų svyruoti į vieną ar kitą pusę. Geriausiai ūglių rinkimo laiką nustatome pagal jų sumedėjimą. Jei nuskintas ūglis lenkiamas nelūžta, atleistas spyruokliuoja, jo apačia šiek tiek parudusi, nedaug sumedėjusi – jis tinkamas. Jei nestipriai sulenktas ūglis lūžta – jis per žalias. Tokie ūgliai paprastai supūna neįsišakniję. Ar ūgliai ne per daug sumedėję nustatome 1 minutę juos pamirkę 0,2 procento jodo tirpale. Jei pamerktų ūglių galai labai pajuoduoja – tuo metu ruoštos gyvašakės įsišaknis geriausiai. Jei pajuoduoja vidutiniškai – įsišaknis apie pusę optimalaus tai rūšiai kiekio. Jei ūglių galai patamsėja nedaug – ūgliai per daug sumedėję ir įsišaknis blogai. Augalams su ilgu ūglių augimo periodu (pvz. vynuogėms) žalias gyvašakes galime ruošti šiek tiek vėliau, iki rugpjūčio vidurio arba iš nuskinto ūglio pašalinti viršutinę žolinę dalį. Visada skinkime tik storus, išsivysčiusius lapuočių ūglius be žiedinių pumpurų, žiedų ar vaisių (jei tokių yra, juos pašalinkime), su gerai išaugusiais lapais, normaliai atrodančiais šoniniais pumpurais. Kirpdami spygliuočių ūglius atkreipkime dėmesį į motininį augalą, nuo kurio juos kerpame. Geriausiai prigyja gyvašakės, kirptos nuo 4-20 metų amžiaus sveikų, vešliai augančių derlingose, pakankamai drėgmės turinčiose dirvose augalų. Skintos nuo jaunų, 1-3 metų medelių spygliuočių gyvašakės šaknijasi blogai. Jei norime padauginti aukštus, tiesiu kamienu spygliuočius medžius (kėnius, egles, cūgas), ūglius gyvašakėms nuo jų skinkime tik iš tam tikros lajos ir šakų vietos. Geriausiai prigyja ir išlaiko būdingas augalui savybes gyvašakės, rinktos nuo ne senesnių, kaip 25 metų medžių iš lajos vidurio, t.y. 5-12 metų amžiaus šakų (pieš.1). Šakeles nuo tų šakų skiname tik nuo antros – trečios pagal šakojimąsi eilės ne jaunesnių kaip 4 ir ne vyresnių kaip 6 metai šakų (pieš.2). Imame tik pirmų – antrų metų ūglius. Ūgeliai nuo jaunesnių šakų šaknijasi blogiau, o nuo senesnių auga žymiai lėčiau ir dažniausiai kreivu liemeniu. Tai ypač svarbu šaknydinant kamieninius svyrančių formų spygliuočius (egles, kėnius). Gyvašakės, ruoštos nuo pirmos eilės šakų (tų, kurios auga nuo kamieno) viršūnių šaknijasi labai blogai. Įvairių rutuliškų, kūgiškų ar krūmo formos spygliuočių šakas skinkime iš viršutinio augalo lajos trečdalio.

Karpome gyvašakes

Prisirinkę ūglių juos karpome į reikiamo ilgio gyvašakes. Sumedėjusius ramybės būklėje skintus ūglius nekarpytus galime išlaikyti gana ilgai (Sniego duobėje, vėsiame drėgname rūsyje), pradėjusius vegetaciją – ne daugiau 1-3 dienų, o vasarą ruoštus ūglius į gyvašakes karpykime kuo greičiau. Vasarą ūglius geriau kirpkime anksti ryte, iki pietų juos sukarpykime ir pasodinkime arba iki kito ryto nukirptais galais sumerkime į vandenį. Sumedėjusias lapuočių gyvašakes karpome į trumpas – 5-12cm., vidutines – 12-20cm., ar ilgas – virš 20cm.Atskirais atvejais dauginimui naudojame kuolus – virš 1m. ilgio. Trumpas gyvašakes sodiname šiltnamyje su dirbtinio rūko ar pertraukiamo smulkialašelinio oro drėkinimo sistema, vidutines – inspekte ar šiltnamyje be patikimos oro drėkinimo sistemos. Stambias gyvašakes sodiname lauke, o kuolus dažniausiai tiesiai į pastovaus augimo vietas. Karpydami sumedėjusias lapuočių gyvašakes atsižvelgiame į pumpurų išsidėstymą ūglyje. Jei pumpurai ar jų poros ūglyje vienas nuo kito toliau nei 5cm., tai gyvašakes kerpame kiekvieną atskirai. Apatinį pjūvį darome įstrižą , apie 0,5cm. žemiau apatinio pumpuro, o viršutinį statmeną ūgliui, apie 1cm. virš viršutinio pumpuro (pieš. 3). Apatiniu pjūviu gyvašakė iš substrato paims daugiau vandens, o mažesnė viršutinė žaizda greičiau užgis. Jei pumpurai išsidėstę ne rečiau kaip kas 3cm., tai į juos dėmesio nekreipiame. Tokias gyvašakes dažniausiai kerpame pundeliais, sudėję ūglius po kelis. Tokiu atveju viršutinis ir apatinis pjūviai bus statmeni (pieš.4).

Sumedėjusias spygliuočių gyvašakes ruošiame dvejopai: iš vienmečių ūglių su antrų metų pėdele arba iš 2-4 metų šakelių. Jas nuo didesnių šakelių nuplėšiame rankomis arba nukerpame (pieš.5). Nuplėštos prigyja geriau už nukirptas. Kerpame tada, kai sunku nuplėšti. Jei nuplėšta pėdelė ilgesnė nei 0,5cm., ją patrumpiname (pieš.6). Paties ūgelio netrumpiname. Taip ruošiame daugumos eglių, kėnių, kukmedžių ir visžalių lapuočių, kurių lapai dideli gyvašakes. Kiparisinių šeimos (kadagių, tujų, puskiparisių) spygliuočių ir kai kurių eglių gyvašakes ruošiame iš 2-4 metų šakų. Jei jos nuo šakų plėšiasi sunkiai – kerpame, tuo atveju dažnai nepaliekame pėdelės (pieš.7). Buksmedžių gyvašakes taip pat dažnai kerpame iš 2-4 metų šakelių, nors gerai prigyja ir vienmetės (pieš.8).

Žalias spygliuočių gyvašakes ruošiame kaip ir sumedėjusias pirmu būdu, t.y. nuplėšdami nuo šakelės ūglius su nedidele iki 0,5cm. ilgio pėdele. Jei šakelė sunkiai nuplėšiama – galime nukirpti su nedideliu medienos gabaliuku. Žalių spygliuočių ūglių netrumpiname, tad gyvašakės bus ūglių ilgio.

Žalias lapuočių, taip pat ir visžalių, gyvašakes karpome kaip ir sumedėjusias, tik jos dar turi lapus. Jei gyvašakes šaknydinsime dirbtinio rūko sąlygomis, tai visus lapus, kokie dideli jie bebūtų, palikime sveikus, pašalindami tik iš tos gyvašakės dalies, kuri atsidurs substrate (pieš.9). Jei gyvašakes šaknydinsime pertraukiamo liejimo ar rankinio laistymo šiltnamyje arba inspekte, tai dalį lapų pašalinkime, kitus atitinkamai patrumpinkime. Kuo mažesnė bus oro drėgmė, tuo mažiau lapų ar jų dalių palikime ant gyvašakės. Bet žinokime, kad žalia gyvašakė neturi sukaupusi pakankamai maisto medžiagų ir šaknis augina fotosintezės dėka, tad kuo mažiau lapų, tuo šaknys augs lėčiau ir bus silpnesnės.

Gerai išlaikykime paruoštas gyvašakes

Sukarpę žalius spygliuočių ar lapuočių ūglius į gyvašakes, jas iškart ruošiame sodinimui. Jei būtina 1-2 paras išlaikyti nesodintas, tai ūglių į gyvašakes geriau nekarpykime, o iškart merkime į vandenį ar dėkime į drėgnas samanas. Lapuočiams labai stipriai apkarpykime lapus, palikdami ne daugiau trečdalio lapų lakšto, kad kuo labiau sumažintume transpiraciją. Ūglius dažnai apipurškime. Žiemą ar anksti pavasarį skintus sumedėjusius tiek lapuočių, tiek spygliuočių ūglius iki sodinimo turime išlaikyti kartais kelias savaites, nors žinome, kad ilgai laikytos nors ir labai geromis sąlygomis gyvašakės prigyja blogiau. Todėl anksčiausiai kerpame jautrių šalčiui ir lengvai įsišaknijančių rūšių augalų ūglius, po jų visus kitus. Šiuos ūglius paprastai sukarpome į reikiamo ilgio gyvašakes, jas surišame į pundelius, užrašome etiketes ir statmenai sustatome laikymo vietoje. Geriausia, jei jas laikysime dėžėse. Dėžės dugne paskleidžiame 5cm. storio drėgnų spygliuočių pjuvenų, durpių ar samanų sluoksnį, ant jo sustatome (būtinai statmenai) gyvašakes, jas iš viršaus uždengiame kiminais ar audeklu. Nedenkime polietileno plėvele – gyvašakės gali supelyti. Pundelius ar dėžes su gyvašakėmis laikome drėgnai ir šaltai. Tinka rūsys, kuriame laikosi –2+3 laipsnių temperatūra ir 70-80% oro drėgmė. Kartą per savaitę gyvašakes patikriname ir jei temperatūra pliusinė – apipurškiame vandeniu. Jei gyvašakės pradeda pelyti jas parai – dviems išnešame į sniegą arba apipurškiame kalio permanganato tirpalu. Pūvančias gyvašakes išmeskime. Labai gerai gyvašakes galime išlaikyti šulinyje. Jų pundelius sudedame į audeklinį maišelį arba tiesiog surišame ir virvute nuleidžiame kuo arčiau vandens, bet taip, kad vanduo jų nepasiektų. Tinka tik gilesni, nei 3m. šuliniai.

Paprasčiausiai ir dažniausiai gyvašakes laikome „sniego duobėse“. Žiemą per atodrėkį kur nors šešėlyje prinešame ir gerai sumindome 30-50cm. storio sniego sluoksnį. Jį užpilame 10-15cm. pjuvenų (galime ir durpių) sluoksniu. Ant pjuvenų sustatome dėžes su gyvašakėmis arba pundelius ir vėl užpilame 20-30cm. storio pjuvenų sluoksniu. Jei užpilsime durpėmis, tai dėžes ir pundelius uždenkime samanomis (geriausia kiminais – jie mažiau pelija) ar audeklu. Lapuočių gyvašakes galime apipilti 10-15cm. žemių sluoksniu.

Vėlai pavasarį, jau pumpurams išbrinkus paruoštas gyvašakes iki 20 dienų laikome tamsiai, drėgnai ir vėsiai, bet pliusinėje temperatūroje, apie +5+7c. Vėliau šias gyvašakes laikome sklaidytoje šviesoje šiek tiek aukštesnėje temperatūroje - +8c. Pastoviai apipurkšdami jas galime išlaikyti iki 1,5 mėnesio. Vasarą ruoštas sumedėjusias spygliuočių gyvašakes sodinkime kuo greičiau arba laikykime kaip žalias. Visas gyvašakes laikykime taip, kad sodinamos į substratą jų dalys gautų kuo mažiau šviesos.

Paruoškime gyvašakes sodinimui

Sumedėjusias gyvašakes, kirptas iki pumpurų brinkimo ir ilgai laikytas galime sodinti be specialaus paruošimo. Jei gyvašakių prisikarpėme vėlai pavasarį, jau pumpurams išbrinkus tai prieš sodindami jas galime kilčiuoti. Kilčiavimas – tai poveikis skirtingomis temperatūromis tuo pačiu metu į tos pačios gyvašakės skirtingas vietas. Kilčiuodami pristabdome ūglių augimą ir skatiname greitesnį šaknų susidarymą. Paprasčiausias kilčiavimo būdas – gyvašakes viršūnėmis sukišame į sniegą, pagrindus paliekame šiltesniame ore. Pridengiame tamsia plėvele, kuri gerai įšyla, apsaugo nuo tiesioginių saulės spindulių ir neleidžia gyvašakėms išdžiūti. Taip kilčiuojame 1-3 paras. Pumpurų nuo gyvašakių nešaliname, nes taip tik pabloginsime jų prigijimą. Sumedėjusių gyvašakių vandenyje nemirkome ir augimo stimuliatoriais dažniausiai neveikiame. Jei turime sąlygas, tai dvi savaites iki sodinimo lapuočių gyvašakes galime laikyti kartoninėse (kad geriau sugertų drėgmę) dėžėse +30c. temperatūroje labai aukšto drėgnumo patalpoje. Literatūroje nurodoma, kad nuo substrate atsidursiančios gyvašakės dalies reikia pašalinti spyglius ar lapus. Tai užima daug laiko, kurio pavasarį dažniausiai trūksta, o gaunamas efektas nėra labai didelis. Jei sodiname labai daug gyvašakių, tai spyglių ar mažų lapelių (pvz. buksmedžių) nuo jų galime neskinti. Atsiminkime, kad spyglių ar lapų nuo gyvašakių negalime šalinti iš anksto, o tik prieš pat sodinimą. Kitaip plika gyvašakės dalis gali apmirti, apdžiūti. Jei gyvašakių sodiname nedaug, tai spyglius ar lapus pašalinkime – jie substrate gali supūti ir užkrėsti augalus. Vasarą ruoštas bet kokias gyvašakes sodiname iškart arba prieš sodinimą 14-18 valandų (dažniausiai nakčiai) merkiame į vandenį. Lapuočiams iškart pašaliname lapus nuo tos gyvašakės dalies, kuri atsidurs substrate. Jei sodinsime nedaug ypač vertingų sunkiai įsišaknijančių augalų gyvašakių, tai ūglius galime dechlorofilinti. Dvi savaitės prieš kirpimą ūglius nukirpimo vietoje 5-10cm. ilgiu apvyniokime šviesai nelaidžia medžiaga. Po dviejų savaičių šakelė po aprišalu neteks žalios spalvos. Aprišalą pašalinkime, o toje vietoje nukirpta gyvašakė įsišaknis daug geriau.

Ar naudosime augimo stimuliatorius?

Augimo stimuliatoriais sąlyginai vadiname medžiagas, veikiančias genetinius atskirų augalo dalių augimo procesus augale. Jais paveiktos gyvašakės įsišaknija greičiau, šaknys būna daug tankesnės, tvirtesnės, gyvašakės daug geriau peržiemoja. Tačiau augimo stimuliatoriai veiksmingi būna tik esant tinkamiems kitiems įsišaknijimui būtiniems parametrams, ypač drėgmei ir temperatūrai. Be to jie gana brangūs. Jų galime įsigyti sodininkams skirtų prekių parduotuvėse. Parduodami stimuliatoriai būna skysčių, pudros ar tablečių pavidalo. Patogiausia naudoti skystus. Reikia atidžiai perskaityti naudojimo instrukciją ir tiksliai jos laikytis. Be to žinokime, kad visus augimo stimuliatorius reikia laikyti tamsoje, nes saulėtoje vietoje jie greit suyra. Tad ir gyvašakes juose mirkykime kur nors šešėlyje.

Gyvašakes mirkant poveikis kur kas geresnis, nei apipurškiant pasodintas. Apipurkšti geriau labai silpnai sumedėjusias gyvašakes ir tas, kurios pamirkytos vandenyje pūva. Tabletėmis parduodamus stimuliatorius ištirpinkime (geriau tirpsta spirite). Pudros pavidalo stimuliatorius galime ištirpinti arba maišyti su talko milteliais ir naudoti kaip pudrą. Naudojami kaip pudra jie veikia efektyviausiai, bet sodinimas sulėtėja daugiau nei perpus, o ir pačių stimuliatorių reikia daug daugiau. Augimo stimuliatorių neverta naudoti lengvai įsišaknijančioms lapuočių augalų gyvašakėms, nes gauta nauda neatstos išlaidų. Bet be jų vargu ar išsiversime įšaknydindami sunkiai įsišaknijančių augalų (ąžuolų, guobų, tulpmedžių) gyvašakes.

Sodiname gyvašakes

Gyvašakių sodinimui pasidarome 1-1,5cm. storio nusmailintą strypelį. Ant jo gali būti gylio ribotuvas ar speciali atžyma. Strypą smeigiame į žemę ar substratą iki atžymos. Į padarytą skylę įstatome gyvašakę. Žemę aplink gyvašakę apspaudžiame tuo pačiu strypeliu smeigdami šalia. Smeigti į dirvą pačią gyvašakę nepatarime, nes nusilupa gyvašakės žievė, pažeidžiami pumpurai ir ant pjūvio susidariusi plonytė apsauginė plėvelė, dėl ko vėliau gyvašakė pūna. Atvirame grunte lengvose nelaistomose dirvose gyvašakes sodiname 10-15cm. gyliu, laistomame plote 5-7cm. Dar sekliau nesodinkime, nes jas gali išplauti vanduo, išversti vėjas, išrauti ravint ir kt. Sunkesnėse molio dirvose giliau nei 8cm. pasodintos gyvašakės negaus pakankamai oro ir gali supūti. Tokiose dirvose jas sodinkime 5-8cm. gyliu į vagos kauburį, prieš tai paruošę apie 15cm. gylio vagutes (pieš.10). Gyvašakės gaus pakankamai oro, o būdamos ilgos ir lauke turėdamos du – tris pumpurus neblogai įsišaknis net nepalankiomis sąlygomis. Šiltnamiuose prieš sodindami substratą labai gausiai paliejame, tiek, kad jis permirktų. Gyvašakes sodiname nusmailintu strypeliu. Substratą markiruojame medine juostele. Lapuočių visas, o spygliuočių žalias ir nedideles sumedėjusias gyvašakes sodiname 4x5cm. atstumais į vieną kvadratinį metrą substrato pasodindami 500 vienetų. Į per tankiai pasodintas gyvašakes gali įsimesti pelėsis arba didesnės greičiau įsišaknijusios gyvašakės greitai nustelbs silpnesnes. Esant dirbtiniam rūkui gyvašakes sodinkime 2-3cm. gyliu. Šiltnamyje su stacionaria smulkiais lašais laistančia laistymo sistema, įjungiama kelis kartus per parą, gyvašakes sodinkime iki 5cm. gyliu. Jei laistome vandens srove (žarna, pompa) ar laistytuvu – sodinkime iki 7cm. gyliu. Kuo didesnė gyvašakė tuo giliau sodinkime. Smėlio substrate gyvašakes sodinkime 1-2cm. sekliau, nei durpių – smėlio mišinyje, nes supuolęs smėlis blogiau praleidžia orą. Dvisluoksniame substrate gyvašakes sodinkime tik į viršutinį sluoksnį taip, kad jos vos vos (iki 0,5cm.) nesiektų antrojo sluoksnio. Gryname smėlyje ar kitame orui mažiau laidžiame substrate gyvašakes galime sodinti įstrižai. Taip ilgesnė jų dalis atsidurs substrate ir išleis daugiau šaknų.

Dirbtiniame rūke ar gerai laistomame šiltnamyje geriau sodinkime statmenai. Taip įsišaknijusios gyvašakės būna gražesnės, mažiau stelbia viena kitą, jas patogiau iškasti.

Prižiūrime gyvašakes

Pasodintoms gyvašakėms sudarykime kuo geresnes įsišaknijimo sąlygas. Ypač svarbu oro ir substrato drėgmė, oro ir substrato temperatūra, apšvietimas, tinkama oro sudėtis. Papildomos sąlygos – gyvašakių apsauga nuo ligų ir kenkėjų bei papildomas tręšimas. Drėgmė – tai svarbiausias faktorius, lemiantis gyvašakių įsišaknijimą ir tolesnį augimą. Jei gyvašakė praras 20-30% savo absoliutinės drėgmės, ji neatsistatys, todėl aprūpinimas vandeniu negali nutrūkti. Vandenį gyvašakės paima iš oro ir substrato. Sumedėjusioms lapuočių gyvašakėms pakanka 60-70 % drėgnumo substrato ir ne mažesnio kaip 60% drėgmės oro. Sumedėjusioms spygliuočių gyvašakėms tinkamiausia 60-70% substrato ir 70-80% oro drėgmė. Pradėjus augalams masiškai įsišaknyti oro drėgmę sumažinkime iki 60-70%. Gyvašakėms įsišaknijus sumažinkime ir substrato drėgmę iki 50-60%. Prisiminkime, kad sumedėjusioms spygliuočių gyvašakėms pastovus rūkas ar labai aukšta oro drėgmė kenkia, o lapuočių gyvašakes veikia teigiamai. Per šlapiame substrate visos gyvašakės negauna pakankamai oro ir pūna. Ypač svarbi optimali drėgmė įšaknydinant žalias gyvašakes. Per pjūvį iš substrato gyvašakė gali paimti tik 10-17% jai reikalingo vandens, o likusią dalį turi gauti per lapus. Žalios lapuočių gyvašakės geriausiai šaknijasi dirbtiniame rūke, kai dieną oro drėgmė pastoviai būna 90-100% , o naktį ne mažiau 85% . Substrato drėgmė 60-70%. Tokią drėgmę visoms lapuočių gyvašakėms palaikykime iki kaliuso susidarymo, t.y. apie 2-3 savaites. Po to augalams su smulkiais lapais arba storu vaškiniu sluoksniu ant lapų oro drėgnumą sumažinkime 10%. Lapuočiams su dideliais lapais aukštą oro drėgmę palaikykime iki pilno įsišaknijimo, o visiems kitiems – iki šaknų augimo pradžios, t.y. 6-7 savaites. Susidarius kaliusui, t.y. po 2-3 savaičių visiems lapuočiams maždaug 10% sumažinkime ir substrato drėgnumą. Tai gana svarbu, nes augančios šlapiai šaknys negaus pakankamai oro ir supus. Dykumų ir stepių augalus šaknydinkime 70-80% drėgmės ore ir 40-50% drėgmės substrate, o rododendrus 70-80% drėgmės ore ir apie 70% drėgmės smėlio arba 60% drėgmės durpių substrate. Žalias spygliuočių gyvašakes geriausiai įšaknydinsime 70-85% drėgmės oro ir 60-70% drėgmės substrato aplinkoje. Joms geriausiai tiks pertraukiamo liejimo ar rūko sistema, kai ji įjungiama ne dažniau vieną kartą per valandą. Ant spyglių neturi būti pastovios vandens plėvelės. Išimtis – kai temperatūra viršija +30c.

Pradėjus spygliuočių gyvašakėms auginti šaknis, maždaug 65 dienos po pasodinimo, reikia sumažinti substrato drėgmę 10%.

Oro drėgmei matuoti įsigykime higrometrą ar psichrometrą. Tai nesudėtingas prietaisas, sudarytas iš dviejų termometrų ir duomenų skalės. Pirkdami žiūrėkime, kad termometrų apatinė skalės riba būtų ne aukščiau, kaip 15c., o viršutinė ne žemiau kaip 40c. Be šio prietaiso išsiversti sunku. Substrato drėgnumą matuoti kiek sudėtingiau, bet jį bent apytiksliai galime nustatyti spausdami delne. Jei substratas smėlio ir suspaudus delne iš jo nulaša keli lašai – tai jo drėgnumas virš 80%. Jei nubėga silpna vandens srovelė – drėgnumas virš 90%. Jei suspaustas smėlis išlaiko formą, nesutrupa, bet vanduo nelaša – drėgnumas 70-80%, jei suskyla į kelis stambius gabalus – 60-70%. Jei suspaustas smėlis subyra į nedidelius gabaliukus ir truputį tepa ranką – jis 50-60% drėgnumo, o jei subyra ir rankos visai netepa – mažesnio nei 40% drėgnumo. Žinodami, kad smėlis gali sugerti 20-25% vandens nuo sausos savo masės gana tiksliai jo drėgnumą galime nustatyti pasvėrę drėgną substratą ir po to jį išdžiovinę. Durpių substrato drėgnumą taip pat galime nustatyti spausdami delne. Durpė sugeria žymiai daugiau vandens, net iki 16 kartų daugiau, nei pati sveria. Jei iš suspaustos durpės vanduo bėga srovele – jos drėgnumas ne mažiau 80%, jei laša – virš 70%. Jei durpė tik sudrėkina delną, jį šiek tiek tepa – drėgnumas apie 60%.

Prisiminkime, kad žalioms gyvašakėms pavojingas net ir trumpas 1-2 valandų oro drėgmės sumažėjimas žemiau leistinos ribos.

Temperatūra.

Daugumai gyvašakių įsišaknyti optimali oro temperatūra +20+30c. dieną ir 5-7c. žemesnė naktį. Vienoda dienos ir nakties temperatūra netinka, nes naktį nevyksta fotosintezė, o kvėpavimas ir kiti augale vykstantys procesai žymiai pakinta. Substrato temperatūra iki įsišaknijimo pradžios geriausia 2-6c. aukštesnė už oro temperatūrą, apie 24-27c. Taip greičiau susidaro šaknys, jos būna tankesnės, storesnės. Šiltesnis gruntas ypač svarbu sunkiai įsišaknijančių augalų gyvašakėms. Išaugus šaknims substrato ir oro temperatūrą suvienodiname, o vėliau ją substrate palaikome 1-3c. žemesnę, nei oro. Taip darome tam, kad iš pradžių geriau augtų šaknys, o gyvašakei gerai įsišaknijus – ūgliai. Kai kurių augalų rūšių gyvašakės neblogai šaknijasi jau +15c. temperatūroje. Aukšta temperatūra – virš +35c. – šaknijimąsi veikia neigiamai, nes gyvašakėje labai sulėtėja medžiagų apykaita, kvėpavimas ir kiti gyvybiniai procesai. Tik esant dirbtiniam rūkui gyvašakės šaknijasi ir žymiai aukštesnėje, net +45c. temperatūroje. Rūke ant lapų ir stiebų susidaro mikroskopinė vandens plėvelė, kuri neleidžia gyvašakei perkaisti. Po šia plėvele augalo temperatūra 5-7c. žemesnė, nei aplinkinio oro. Šiltnamių su pastoviu dirbtiniu rūku nereikia pavėsinti, juose intensyviau vyksta augalų fotosintezė. Šiltnamius su rankiniu laistymu, pertraukiamu rūku, inspektus ir dėžes pavėsinkime. Nevėdinkime šiltnamių atidarydami duris ar langus – labai staigiai kris oro drėgmė. Jei visgi duris ar langus atidarome, tai juos uždenkime drėgna marle, drobe, kurią pastoviai drėkinkime. Aukštesnė temperatūra labiausiai žalinga sumedėjusioms spygliuočių gyvašakėms, ypač augančioms per drėgname substrate.

Šviesa.

Tiesioginiai saulės spinduliai gyvašakėms netinka. Tik dirbtiniame rūke šaknydinamoms gyvašakėms tiesioginė saulės šviesa nepavojinga, nes spinduliai išsisklaido, susidūrę su vandens lašeliais. Kitokiose sąlygose auginamas gyvašakes pavėsiname. Šiltnamių stiklus ar plėvelę nudažome baltai (kalkėmis), uždengiame agroplėvele, balta drobe, skydais arba specialiu tinklu. Ypač pavėsinimas svarbus sumedėjusioms spygliuočių gyvašakėms. Žalioms lapuočių gyvašakėms, pasodintoms su lapais reikia daug šviesos fotosintezei. Kuo aukštesnė temperatūra šiltnamyje (neviršijanti kritinės ribos), tuo daugiau šviesos reikia visų tipų gyvašakėms. Nereguliariai laistomas gyvašakes užtamsiname labiau, nei augančias optimalioje drėgmėje. Šviesoje neturi ilgai būti gyvašakių apatiniai pjūviai ir tos dalys, kurios atsidurs substrate. Mažo intensyvumo šviesa neigiamai veikia žalias gyvašakes, o ilgas ir stiprus užtamsinimas- visus spygliuočius. Ilgas 16-18val. per parą apšvietimas geriau už trumpą. Efektyviausia – balta šviesa, o mažiausiai efektyvi – mėlyna. Raudona šviesa geriau už žalią ir geltoną. Polietileno plėvelė sulaiko virš 20% matomo šviesos spektro ir 25-30% ultravioletinių spindulių. Senstant jos laidumas šviesai dar sumažėja. Taigi, plėvelę, po kuria sodinsime gyvašakes pirkime tik baltą ar skaidrią, tik ne mėlyną.

Iš dujų gyvašakėms labiausiai reikalingas deguonis ir anglies dvideginis. Jų ore pakanka. Dujų stygius gali pasireikšti tik mažame inspekte. Kad taip neatsitiktų inspekte tarp substrato ir dangčio palikime bent 30-40cm. tarpą.

Papildomas gyvašakių tręšimas.

Iš anksto į substratą dėti trąšų, kad ir ilgai veikiančių, neverta – jos laistant išsiplaus dar iki gyvašakėms įsišaknijant. Pradėjusias įsišaknyti gyvašakes, - lapuočius maždaug 45-50, o spygliuočius 65-70 dienų po pasodinimo galime apipurkšti 30-40g/l. sacharozės ar 60-80g/l. cukraus tirpalu. Labai gerą efektą duoda mišinys iš 6g. amonio sulfato, 20g. paprasto superfosfato, 16g. kalio sulfato, 12g. magnio sulfato ir 25-40g. sacharozės (ją galime pakeisti 60g. cukraus sirupo) ištirpintų viename litre vandens. Į šį mišinį pridėjus 100-200 miligramų heteroauksino ar indolilacto (IAR) rūgšties žymiai geriau augs šaknys, o be jos – antžeminė dalis. Vietoj heteroauksino ar IAR galime įmaišyti pardavime esančių huminių rūgščių preparatų. Tręšimas bus mažai efektyvus, jei gyvašakės augs netinkamoje drėgmėje ar temperatūroje. Netręškime chloro turinčiomis trąšomis, nes jo junginiai gyvašakėms nuodingi. Nepatariame tręšti sausomis trąšomis, nes gyvašakės labai jautrios jų pertekliui ir galime pridaryti daug bėdų. Visgi rudenį reikėtų patręšti per vasarą įsišaknijusias gyvašakes. Teisingai ir laiku patręštos jos greičiau sutvirtės, geriau įsišaknys ir žymiai geriau peržiemos. Gyvašakes tręšiame mikro ir makro trąšomis. Svarbiausios iš mikrotrąšų – vario, mangano ir boro. Vienam kvadratiniam metrui auginamų gyvašakių ploto jų reikia: vario ir mangano sulfatų po 2,5 gramų, boro rūgšties – 1,7 gramo. Jei turime cinko, kobalto ir kitų, tai jų dozė kaip boro. Kad mikroelementai geriau ištirptų vandenį pašildykime, bet neužvirinkime. Mikroelementų nemaišykime, o tirpinkime ir laistykime atskirai. Jais palieti užtenka vieną kartą per metus. Tręškime pavasarį, keliomis dienomis anksčiau, nei azotu. Literatūroje nurodoma, kad azoto trąšomis galime tręšti iki liepos vidurio, o kalio ir fosforo iki rugsėjo. Bet tuo laiku gyvašakės, ypač sodintos vasarą, dažnai dar būna neįsišaknijusios, todėl jas tręškime gerokai vėliau – rugsėjo mėnesį. Ruoškime 0,05% azoto trąšų tirpalą. Į 2 litrus vandens pilkime 1 gramą karbamido arba 4 gramus amonio sulfato ir išliekime į 1 kvadratinio metro plotą. Jei tręšime po rugsėjo 15 dienos, tai trąšų normą mažinkime per pusę. Kalio trąšų atitinkamai į 2 litrus vandens dėkime 2,5 gramo veiklios medžiagos, kas atitinka 5,3 gramo kalio sulfato ir išliekime į 1 kvadratinį metrą. Tręšdami rugsėjo pabaigoje kalio dozės nemažinkime. Fosforo trąšomis rudenį gyvašakių paprastai netręšiame. Jei gyvašakes neiškasę tame pat substrate auginsime dar vieną sezoną, tai pavasarį jas tręškime taip. Labai anksti, dar pašalui neišėjus, tręškime fosforo trąšomis. Į 2 litrus vandens dėkime 5 gramus paprasto ar granuliuoto superfosfato ir išlaistykime į 1 metro plotą. Tai atitiks 1 gramą veiklios medžiagos P2O5. Daugiau tais metais fosforu netręškime. Kalio trąšomis pirmą kartą tręškime pašalui išėjus (paprastai tai būna balandžio pradžioje) perpus mažesne, nei rudenį doze, o po to dar 2 kartus kas 30 dienų tokia pačia doze kaip rudenį. Azotu pirmą kartą tręškime išsiskleidus gyvašakių pumpurams (pradėjus augti) tokia pat doze, kaip rudenį. Po to tręškime dar 2 kartus kas 10-15 dienų dvigubai didesne doze. Trąšų koncentracija gali būti ir mažesnė, bet į plotą turi patekti nurodytas jų kiekis, t.y. galime tirpinti didesniame vandens kiekyje.

Dabar parduodama daug kompleksinių trąšų su mikroelementais. Pasirinkę tinkamas jomis galime tręšti tiek rudenį, tiek pavasarį ar vasarą. Bus brangiau, bet mažiau darbo.

Apsauga nuo ligų.

Gyvašakėms pavojingiausi pelėsiai. Jiems atsiradus substratą tarp gyvašakių paliekime 0,2-0,4% kalio permanganato tirpalu. Liekime kas dvi dienas iki pelėsis išnyks. Ryte ir vakare trumpai, iki 0,5val. leiskime gyvašakes apšviesti tiesioginiams saulės spinduliams. Sumedėjusių spygliuočių gyvašakių kalio permanganatu neliekime daugiau nei 2 kartus. Jas daugiau ir ilgiau apšvieskime. Kitų fungicidų geriau nenaudokime, nebent pelėsis grasintų sunaikinti visą mūsų triūsą.

Iš kenkėjų gyvašakėms pavojingiausi kurkliai ir įvairūs lapgraužiai (dažniausiai vėdarėliai). Kurklius gaudykime įkastais stiklainiais, įterpdami į substratą jiems skirtų specialių nuodų. Lapgraužius atbaidysime gyvašakes purkšdami česnakų, tabako nuovirais. Galime panaudoti insekticidus, bet jie nuodingi ir žmonėms, todėl būkime atsargūs. Saugodamiesi nuo kurmių inspektų dugne patieskime tinklą tankiomis akutėmis.

Kai kurie netinkamo gyvašakių auginimo požymiai:

1) Kaliusas didelis, o šaknų nėra – per karštas oras ar per drėgnas substratas.

2) Gyvašakių viršūnės džiūsta, apačia pūna – gyvašakės blogai laikytos arba prieš sodinant perdžiovintos.

3) Gyvašakių viršus normalus, apačia pūna – per šlapias substratas.

4) Gyvašakių apačia pūna, viršus auga – gyvašakės sodintos per žalios, prieš sodinant per ilgai mirkytos vandenyje arba perlietas substratas.

5) Gyvašakių šaknys supuvusios – per šlapias substratas, o spygliuočiams gali būti ir per drėgnas oras.

6) Šaknys normalios, bet pūna gyvašakė substrate ar virš jo – gyvašakės galėjo perkaisti arba buvo per sausas oras ar substratas.

7) Gyvašakė pūna, bet iš šaknų leidžia naują ūglį (būdinga lapuočiams) – ilgesnį laiką buvo per sausas oras.

8) Gyvašakės ilgą laiką nesišaknija, nors laikosi normaliai – per žema temperatūra arba gyvašakės ruoštos netinkamu laiku. Ilgai laikant ir pagerėjus sąlygoms tokios gyvašakės įsišaknija (kartais net po kelių metų).

9) Lapuočių gyvašakių lapų pakraščiai sukasi, ruduoja – per ryški šviesa, tiesioginiai saulės spinduliai.

10) Lapuočių lapai glemba, vysta – skubiai reikia pakelti oro drėgmę. Gali būti palikta per daug lapų ar per dideli jų lakštai.

11) Spygliuočių (eglių) spygliai įgauna violetinį atspalvį – substratas per drėgnas, o oras per sausas.

Pasidalink:

Įmonių straipsniai, naujienos, akcijos ir specialistų patarimai

  • Numatytas
  • Antraštė
  • Data
  • Atsitiktiniai
įkelti daugiau visų įkėlimui laikykite nuspaustą SHIFT klavišą įkelti visus